Mados būna geros ir būna blogos. Pavyzdžiui yra mada rūkyti, mada nešioti džinsus žemu liemeniu, klausytis Akon ar valgyti žydros spalvos ledus. Bet galima domėtis ekologija, tradicijomis, maisto gaminimu ar namuose kepti duoną. Tarkim vėl ant bangos skaityti Džeinę Eir. Na tai kas, kad ta knyga visuomet buvo nuostabi, niekada nevėlu ją atrasti. Ko gero ganėtinai madinga ir turėti blogą- šis jau koks mano ketvirtasis. Vienas merdi, prisigėręs nuo mano paaugliškų svaičiojimų, kitas jau seniai blogų senelių namuose, vieną įkūriau visai neseniai ir nusprendžiau dalintis su pasauliu savo kultūriniais patarimais ir šiaip išmintimi. Tačiau kokia čia išmintis, kai pilvas tuščias. Ir kadangi į mano blogą vis prasprūsta įvairių pyragų nuotraukos, pagalvojau, kad negražu versti savo skaitytojus laižyti ledų per stiklą, kaip sakoma. Reikia dalintis, cause sharing is caring. Dar prisidėjo ir artėjančio rudens nuotaikos. Kai vasara eina į pabaigą, sode jau gali prisiskinti obuolių, pradeda žydėti gėlės, kurias pamenu nešdavau į mokyklą rugsėjo pirmąją, nori nenori imi reziumuoti savo vasarą – ką gero nuveikei, ko nespėjai, kiek planų turėjai ir kiek jų įgyvendinai. Balansas turiu pasakyti gavosi ganėtinai netikęs. Taigi nusprendžiau daryti tai, ką moku geriausiai – gaminti. Na nemeluosiu –visada norėjau kokio nors talento, kaip kokio gražus balsas ar piešiniai, kuriuos nupiešus nereikia aiškinti, kad čia po velnių yra briedis/namas/tavo mama, etc. Norai norais, bet mūsų talentas yra daryti tai, kas mums patinka, o gaminti man jokiu būdu nėra prievolė ar kančia. Jei tik aišku gaunu veiksmų laisvę. Ir kaip ir kiekvienas gaminantis ne tik dėl to kad reikia, bet patinka, neneigsiu – aš mėgstu būti įvertinta. Ne kartą teko pamatyti tą neramų „šefo“ žvilgsnį, tyrinėjantį savo svečių veidus ir laukiančių reakcijos. Viltingai, ir aišku teigiamos, todėl žinau, kaip atrodau pati, kai laukiu reakcijos į savo kulinarinius bandymus. O ir šiaip – gaminimas – puikus procesas, kai rankos užimtos, o mintys gali vaikščioti kur tik joms norisi. Apie blogą pagalvojau skusdama morkas. O kodėl gi ne, pamaniau sau. Jei yra virėjų, kurie leidžia knygą su iš esmės šaltibarščių ir kiaušinienės receptais, kodėl man neaprašius savųjų kelių ir klystkelių? Nors puikiai paruošta kiaušiniene tikrai nesigėdinčiau pavaišinti savo svečių.
Pabaigai – stiklinė sulčių, kvepiančiu rudeniu. Obuoliai, morkos ir burokėliai. Nusprendžiau paskelbti paliaubas burokėliams – mano vaikystės siaubui. Jie kaip tas pažįstamas, kurio negali pernešti nuo arkliško juoko iki lakuotų batų, bet gali pakęsti vakarėlyje, jei tik jame sukiojasi obuolys su morka. Taigi, į sveikatą. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą