Tiršta pomidorų sriuba su mėsos kukuliukais

Mano penkmečio planas, na greičiau rugsėjo(penkmetis tiesiog kiečiau skamba), išbandyti kiek galima daugiau tirštų sriubų. Dėl to ko gero kaltas mano mylimiausias virtuvės gyventojas ponas  Blenderis Filipsonas, kuris pastaruoju metu prisideda praktiškai prie visų mano gaminių, daugiau ar mažiau . Kažkodėl pirmiausia į galvą šovė tiršta pomidorų sriuba. Radau porą receptų, o vieną visai panosėje - savo mėgstamame bloge.

Taigi, pradedam.

Kukuliukams reikės:

300 gramų faršo

druskos,

pipirų

prieskonių (aš prikroviau česnako)

Sriubą gaminsim iš:

500 gr pomidorų

100 gr ryžių

1 svogūno

1 morkos

1 raudonos paprikos (jos neturėjau, bet kažkaip ir nepasigedau)

300 ml pieno

100 ml vandens

2 česnako skiltelių

2 v.š. pomidorų padažo

4 a.š. cukraus

Druskos

Pipirų

Bazilikų

Iš pradžių keptuvėje iškepame kukuliukus, kurie turėtų būti, kaip nurodo AJ, graikinio riešuto dydžio. Išsiverdame ryžius. Morką sutarkuojame burokine tarka, o svogūną supjaustome žiedeliais ir pakepiname. Sudedame plikytus ir supjaustytus pomidorus ir dar pakepiname. Jei turime paprikos, ją pakepiname atskirai ir sudėję į bendrą keptuvę dar patroškiname. Užviriname vandenį su pienu, sudedame susmulkintus česnakus, prieskonius, du šaukštelius cukraus ir maišydami pakaitiname apie kelias minutes. Sudedame pomidorų padažą, likusias daržoves ir cukrų bei dar pakaitiname apie 7-10 minučių. Sriubą sutriname su ponu Filipsonu, sudedame ryžius, kukuliukus ir skanaujame. Bon Appetit!

Nekeptas obuolių ir varškės pyragas

Šis džiaugsmas ant mano stalo jau ne pirmą kartą. Tai labai gaivus, skanus ir nesunkiai pagaminamas pyragas.

Pagrindui reikės:

15 sausainių (aš naudojau mažus "Selgiukus", todėl dėjau jų keturis kartus daugiau)

~100 gramų sviesto (originaliame recepte rašoma, kad tereikia 50, tačiau supylus tokį kiekį sausainukų trupiniai ir toliau duodasi po visą dubenį)

2 valgomų šaukštų cukraus (išmaišykite jį su sviestu, o tai girgždės tarp dantų)

Pirmajam sluoksniui reikės:

Keturių rūgštokų obuolių

Keturių valgomųjų šaukštų cukraus, 

Vieno šaukšto cinamono

25 gramų sviesto

Antrajam sluoksniui reikės:

250 gr varškės

200 ml grietinėlės 

2 valgomųjų šaukštų cukraus

Arbatinio šaukštelio vanilinio cukraus

Puošime su:

150 ml grietinėlės

žalios ar paprastos citrinos ar kuo tik širdis geidžia

Sausainius sutrupiname iki skanių trupinukų. Aš naudojau blenderį. Blenderiui tas nelabai patiko, jis žviegė, piktinosi ir jo dėka man teko kelias minutes atsiprašinėti savo klausos, bet buvo verta - gavosi ne trupinukai, o kone dulkelės. Į šias skanias dulkeles supilame tirpintą sviestą, cukrų, gerai išmaišome ir gautą masę gražiai išlyginame ant išardomos formos dugno. 

Obuolius nulupame, supjaustome skiltelėmis ir apkepame svieste su cukrumi ir cinamonu, kol suminkštėja. Šiek tiek atvėsiname ir supilame ant sausainių masės. 

Išplakti grietinėlę su paprastu ir vaniliniu cukrumi, sudėti varškę ir gerai išmaišyti. Sudėti šią masę ant obuolių ir palaikyti šaldytuve šaltai bent dvi valandas. Išėmus papuošti plakta grietinėle ir skanauti, skanauti ir prisiskanavus nukristi nuo kėdės kaip Gustavui :)

Šaltinis - delfi.lt receptai

Orkaitėje keptos bulvės įdarytos lašinukais

Šį receptą radau Jamie Oliverio knygoje. Tiksliai nepasakysiu kurioje, bet esu linkusi manyti kad "Gimęs gaminti". Nors Jamie ir inovatyvus šefas, bet nustebinti ką nors bulvėmis, įdarytomis mėsa jis gali ką tik nori bet ne lietuvius. Jam reiktų pamatyti lietuvišką pietų stalą kelios dienos po bulviakasio.

Taigi, ko mums reiks.

Kelių didesnių bulvių (priklausys nuo valgytojų gausos ir pasiryžimo)
Gabalėlio lašinukų (kuo daugiau raumenuko, tuo skaniau)

Bulvė su turiningu (skaniu) vidiniu pasauliu

Poros skiltelių česnako
Šalavijo ar raudonėlio lapelių (originaliame recepte naudojamas šalavijas, bet raudonėlis puikiai tiko ir pritiko)
druskos, pipirų

Ir kas gi toliau
O toliau, nuskutame ir nuplauname bulves, nebūtinai ta tvarka, išskaptuojame jų viduriuką. Tam naudojau bulvių skustuką. Jis padaro tobulą ertmę per visą bulvę. Tada atpjauname ploną griežinėlį lašinukų, griežinėlį česnako, suvyniojame juos ir apsukame lapeliu raudonėlio ir sukišame į bulvę. Ta padarome dar n kartų, kai n reikšmė yra lygi turimų bulvių skaičiui. Patalpinę įdarą į kiekvieną bulvę, ertmes užkaišome bulvių gabaliukais, likusiais išskaptavus bulvę. Bulves brutaliai subadome šakute, ištepame aliejumi, druska ir pipirais, sudedame į skradą ir pašauname į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių pagal poną Celsijų. Kepame tol, kol jaučiame, kad jau atėjo metas skanauti. Ir vėl - nom nom nom.

P.S. Jei dirbsite neįdomų darbą ~ keturias valandas, palaikomi tik vilties, kad orkaitėje rasite dar kelias šitaip keptas bulves, tikėkitės, kad jums nenutiks taip kaip man - atidariusi orkaitės dureles, aš radau tik varganas folijos draiskanas, besiplaikstančias kaip sudžiūvę žolių tumulai po aliejuotas orkaitės prerijas...

Kuršėnų vyniotinis

Štai pirmasis mano gaminys – Kuršėnų vyniotinis. Įdomu, kodėl jis vadinasi būtent taip. Galbūt jo išradėjas yra koks garsus kulinaras Delicijus Kuršėnas, o gal jo paskanauti buvo galima tik Kuršėnuose, vyniotinio receptą kruopščiai saugojo kepėjos, perduodamos jį  iš kartos į kartą, kol kartą žavingas jaunuolis iš Radviliškio išgavo paslaptį iš vienos jaunos šeimininkės ir užtraukė jai amžiną gėdą prieš Kuršėnų bendruomenę. Taigi, gentles and ladymen, pristatau jums savąjį vyniotinį – be jokių interpretacijų, toks, kokio receptą pirmą kartą sukūrė Delicijus apsiuostęs virinamo kondensuoto pieno garų.

Taigi, marš į virtuvę ir kepam.

Iš pradžių darysim biskvitą, kuriam reikia:

4 kiaušinių

4 šaukštų miltų

4 šaukštų cukraus.

Atskiriame baltymus nuo trynių ir išsukame juos su cukrumi. Tada išsijojame miltus ir po truputį įmaišome į trynių masę. Baltymus išplakame, kol apvertus dubenėlį jie abejingai lieka kaboti aukštyn kojomis. Atsargiai atsargiai įmaišome į tešlą, kuri turi likti puri ir išskleidžiame ant kepamo popieriaus ir įkišę į orkaitę kepame 200 laipsnių temperatūroje 12-15 minučių. Iškepusį  biskvitą nuimame nuo popieriaus ir susukę atvėsiname.

Įdarui susirandame:

180 gramų varškės

180 gramų sviesto

Pusę indelio kondensuoto pieno (kitą pusę galima naudoti saldinti ir baltinti kavai, tepti ant vaflių ar tiesiog iškabliuoti šaukšteliu!!)

Sviestą išsukame iki purumo, supilame kondensuotą pieną ir pertrintą varškę. Gerai išsukę, išvyniojame biskvitą, aptepame jį vargšės kremu, vėl sulankstome ir padedame į šaldytuvą dviems valandoms, ištraukę apibarstome cukraus pudra ir skanaujame. Nom nom nom.

Rasta štai čia

Follow my blog with Bloglovin

The Pilot

Mados būna geros ir būna blogos. Pavyzdžiui yra mada rūkyti, mada nešioti džinsus žemu liemeniu, klausytis Akon ar valgyti žydros spalvos ledus. Bet galima domėtis ekologija, tradicijomis, maisto gaminimu ar  namuose kepti duoną. Tarkim vėl ant bangos skaityti Džeinę Eir. Na tai kas, kad ta knyga visuomet buvo nuostabi, niekada nevėlu ją atrasti. Ko gero ganėtinai madinga ir turėti blogą- šis jau koks mano ketvirtasis. Vienas merdi, prisigėręs nuo mano paaugliškų svaičiojimų, kitas jau seniai  blogų senelių namuose, vieną įkūriau visai neseniai ir nusprendžiau dalintis su pasauliu savo kultūriniais patarimais ir šiaip išmintimi. Tačiau kokia čia išmintis, kai pilvas tuščias. Ir kadangi į mano blogą vis prasprūsta įvairių pyragų nuotraukos, pagalvojau, kad negražu versti savo skaitytojus laižyti ledų per stiklą, kaip sakoma. Reikia dalintis, cause sharing is caring. Dar prisidėjo ir artėjančio rudens nuotaikos. Kai vasara eina į pabaigą, sode jau gali prisiskinti obuolių, pradeda žydėti gėlės, kurias pamenu nešdavau į mokyklą rugsėjo pirmąją, nori nenori imi reziumuoti savo vasarą – ką gero nuveikei, ko nespėjai, kiek planų turėjai ir kiek jų įgyvendinai. Balansas turiu pasakyti gavosi ganėtinai netikęs. Taigi nusprendžiau daryti tai, ką moku geriausiai – gaminti. Na nemeluosiu –visada norėjau kokio nors talento, kaip kokio gražus balsas ar piešiniai, kuriuos nupiešus nereikia aiškinti, kad čia po velnių yra briedis/namas/tavo mama, etc. Norai norais, bet mūsų talentas yra daryti tai, kas mums patinka, o gaminti man jokiu būdu nėra prievolė ar kančia. Jei tik aišku gaunu veiksmų laisvę. Ir kaip ir kiekvienas gaminantis ne tik dėl to kad reikia, bet patinka, neneigsiu – aš mėgstu būti įvertinta. Ne kartą teko pamatyti tą neramų „šefo“ žvilgsnį, tyrinėjantį savo svečių veidus ir laukiančių reakcijos. Viltingai, ir aišku teigiamos, todėl žinau, kaip atrodau pati, kai laukiu reakcijos į savo kulinarinius bandymus. O ir šiaip – gaminimas – puikus procesas, kai rankos užimtos, o mintys gali vaikščioti kur tik joms norisi. Apie blogą pagalvojau skusdama morkas. O kodėl gi ne, pamaniau sau. Jei yra virėjų, kurie leidžia knygą su iš esmės šaltibarščių ir kiaušinienės receptais, kodėl man neaprašius savųjų kelių ir klystkelių? Nors puikiai paruošta kiaušiniene tikrai nesigėdinčiau pavaišinti savo svečių.

Pabaigai – stiklinė sulčių, kvepiančiu rudeniu. Obuoliai, morkos ir burokėliai. Nusprendžiau paskelbti paliaubas burokėliams – mano vaikystės siaubui. Jie kaip tas pažįstamas, kurio negali pernešti nuo arkliško juoko iki lakuotų batų, bet gali pakęsti vakarėlyje, jei tik jame sukiojasi obuolys su morka. Taigi, į sveikatą. :)